Agne Grigaliunienė pranešėjaSutikite, daugeliui mūsų įprastas gyvenimo ritmas ir užsitęsusi rutina suteikia ramybės ir saugumo jausmą – gyventi nieko nekeičiant nei profesiniame, nei asmeniniame gyvenime gali būti patogu. Tačiau gyvename laikais, kai prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių, o kartais juos inicijuoti patiems tampa ne tik naudinga, bet ir būtina sąlyga laimingesniam gyvenimui. Apie drąsą priimti sprendimus, keičiančius gyvenimą, motyvaciją judėti pirmyn ir gyvenimo pamokas kalbamės su OLIVE komunikacijos agentūros bendraturte, IKONA vaikai redaktore, Children City Vilnius įkūrėja Agne Grigaliūniene, kuri pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti“ jau birželio 15 d. dalinsis savo asmenine patirtimi.
SPRINTER užsakytas tyrimas parodė, jog Lietuvos moterų geidžiamiausi pokyčiai: skirti daugiau laiko sau, sveikiau maitintis ir daugiau judėti. Viskas atrodo paprasta, tačiau labai dažnai mums koją pakiša laiko arba valios trūkumas. Kaip jūs randate jėgų pradėti kad ir nedidelius pokyčius savo gyvenime? Kas jus motyvuoja pokyčiams?
Jėgų, toli gražu, randu ne visuomet. Bet šiuo metu gyvenu itin aktyvų gyvenimo būdą, kaip ir daugelis mano bendraamžių – namai, darbai, vaikai, kelionės, o dar norisi ir draugų, vakarienių, kurios užsitęsia iki vėlumos ir kitą dieną man primena mano amžių (juokiasi). Manau, jokios magijos čia nėra arba neišrasi – visi pokyčiai, savęs postūmiai, tobulėjimai įvyksta darbo su savimi metu. O dirbti noras ateina dėl kelių priežasčių – bręsti, imi labiau save saugoti, nes Tavęs reikia ir Tavo šeimai, ir kolegoms, o labiausiai – Tavo vaikams. Motyvuoti nuolatos save turiu pati, o tai ne visuomet lengva.
Nepasaint to, kad tarsi visuomet sukotės pramogų pasaulyje, jūsų profesinis kelias gana įvairus – dainavote, vedėte TV laidas, esate komunikacijos agentūros OLIVE bendraturtė, žurnalo IKONA vaikai redaktorė, įkūrėte žaislų parduotuvę Children City Vilnius – akivaizdu, kad nebijote imtis naujų veiklų. Ką pasakytumėte moterims, kurios bijo keisti savo profesiją arba kankinasi nemylimame darbe? Ar pati esate dirbusi nemėgstamą darbą?
Visos šios veiklos tik atrodo skirtingos. Jos iš tiesų labai panašios – visos apie kūrybą, darbą su žmonėmis ir komunikaciją. Kita vertus, manau, kad daug žmonių pagaliau suprato, kad nėra vieno kelio kaip kokiame socrealizme – baigei mokyklą, technikumą ar universitetą, pradėjai dirbti ir dirbi tą patį – neduok Die, nemylimą darbą visą gyvenimą. Juk nuolatos gali mokytis, gali bet ką keisti, juk turi teisę svajoti, turi pomėgius. Beje, į pomėgius reikia itin „įsižiūrėti“, nes labai dažnai būtent pomėgiai padiktuoja tai, ką iš viso norėtum ir galėtum veikti gyvenime, tuomet posakis „pajusk, ką mėgsti veikti – tada daugiau niekada nereikės eiti į darbą“ tampa realybe.

Niekada nesu dirbusi nemėgstamo darbo, esu dirbusi su žmonėmis – kolegomis, klientais, su kuriais nereikėjo kankintis – ir jiems, ir man. Tik tuomet buvau per jauna ir per mažai patyrusi, kad suprasčiau, jog, jei jau pasaulio matymas ir, dar svarbiau, vertybės taip skiriasi – nieko ir niekada nebus. Taip ir atsitiko – išsiskyriau su pirmuoju verslo partneriu, nebedarau mūsų agentūroje sugalvotų ir labai mylimų renginių, nes per daug skiriasi požiūriai su buvusiais partneriais ir sunkiausia suprasti, kad tai nei gerai, nei blogai, taip tiesiog YRA. Todėl kiekvienam ir ypatingai KIEKVIENAI siūlau pasidaryti paprastą pliusiukų ir minusiukų lentelę ir pasižiūrėti, ką ten rasite. Visai gali būti, kad tai Jus nustebins. Tuomet reikia tik trupučio drąsos įmesti save į naują situaciją – naminę ar darbinę ir tuomet, na, beveik garantuoju – išplauksite, nes nebeliks nieko kito kaip išplaukti. 

Dažnai pokyčius savo gyvenime siejame su neigiamais dalykais: skyrybos, ligos, darbo ar gyvenamosios vietos keitimas. Kaip išgyventi neišvengiamus pokyčius? Ar tai, viso labo, tik požiūrio klausimas?
Žmonės nemėgsta pokyčių, kas man yra labai keista, nes žmogus, ko gero, yra geriausiai prisitaikantis prie aplinkos organizmas visoje planetoje. Negaliu mokyti, kaip išgyventi – iš esmės nemėgstu pamokslautojų. Tačiau galiu kalbėti apie save. Man itin daug davė mano tėvų skyrybos, mano pačios išgyventos skyrybos, vaikų gimimas, tėvų negalavimai ir ligos. Manau, kad šie dalykai, parodoksalu, bet sukūrė man tvirčiausią pagrindą po kojomis, o rodos, turėtų būti atvirkščiai. Bet galbūt čia kaltas mūsų tiesmukiškas požiūris. Visi šie dalykai išmokė mane suprasti, kad nėra jokių kitų gyvenime. Ne kažkas kitas kaltas, ne kažkas kitas kažko nepadarė, nepagalvojo, o daugeliu atvejų kaltas esi tik Tu pats. Nes pats arba pati atsiradau tokioje situacijoje, iš kurios reikia mikliai bėgti, bet prieš tai reikia įsiminti ir stengtis išmokti gyvenimo pamokas, o tuomet galvoti, kad viskas yra tik į gera. Ar visos pamokos išmokstamos? Ne. Bet dėl to man žmogus, kaip nenuspėjamas organizmas, įdomus dar labiau (šypsosi).
Visai kitas reikalas – inicijuoti pokyčius patiems. Juk iš tiesų, nuspręsti išeiti iš darbo, nutraukti netenkinančius santykius, net išeiti iš nepatinkančio vakarėlio ar tiesiog pasakyti tiesą, reikia drąsos. Ar jūs gyvenime drąsiai priimate sprendimus? Ir ar įmanoma to išmokti?
Sprendimus priimu, ko gero, drąsiai ir stengiuosi dėl jų nedvejoti. Yra toks savotiškas dalykas, kuris vadinamas gyvenimo moto – šiuo metu, jei tiksliau, nuo šių metų pradžios vadovaujuosi idėja „Do something brave every day“ (vert. Padaryk kažką drąsaus kas dieną), tad sausio primąją paraglaidinau Šveicarijos kalnuose. Na, turi su slidėmis nuo kalno į prarają čiuožti ir paskui sklandai ore. Kažkas pavojingo tame yra, bet nusileidus net saldu burnoje nuo jausmo, kad įveikiau dar vieną baimę. Sakau „dar vieną“, nes jų turiu daug. Ir kasdien stengiuosi su jomis ne tik kovoti, bet ir susidraugauti. Taip lengviau.
Dabar labai dažnai kartojame frazę „išeiti iš komforto zonos“, tai tapo madingu posakiu, kuris neretam iš tiesų padėjo pakreipti gyvenimą į kitokią pusę. Ar jums dažnai tenka išeiti iš savo komforto zonos? Gal galite įvardinti ryškiausią tokį įvykį savo gyvenime?
Iš komforto zonos einu kasdien. Ypatingai OLIVE komunikacijos agentūroje – mes kone kasdien turime save, gerąja to žodžio prasme, „parduoti“ klientams. Visuose darbuose aplink nuolatos yra nauji žmonės, nauji veidai, charakteriai, organizmai (juokiasi), su kuriais reikia sutarti. Ir ne sintetiškai, o tikrai normaliai, nes sintetiniais santykiais nei namuose, nei darbuose aš iš viso netikiu. Neseniai vienas mano artimas draugas pasakė, kad manęs neatpažįsta. Buvo taip gera, nes įtampa augo jau kurį laiką, na žinot, kai seni draugai, viskas gyvenime pasidarę greita ir itin „svarbu bei rimta“. Tuose rimtumuose mes tikrai galim pamesti save ir savo artimus. Todėl šiuo atveju, ta nekomforto zona tapo paprasčiausias DRAUGO sakinys, į kurį vienintelis kelias sureaguoti buvo padaryti tai atvirai. Pasikalbėjome. Ir pagerėjo. Įdomu, kad šiais laikais atvirumas ir yra nekomforto zona. Aš jo dar tik mokausi, po truputį, t.y., kaip tapti atvirai su pačia savimi, o po to jau – su savo šeima, draugais, kolegomis ir klientais. Sutikite, tai nėra lengva, jei kalbame apie tikrąjį atvirumą.

Kaip manote, kodėl moterys Lietuvoje (ir ne tik Lietuvoje) sunkiai ryžtasi esminiams pokyčiams savo gyvenime?
Tai galėtų būti atskiro interviu tema. Net pasaulio galingiausių valstybių vyrai yra linkę moterims parodyti mūsų „vietą“. Moterims nėra lengva nei namuose, nei profesiniame gyvenime. Nes, man atrodo, kad ne kovojant, o pasitelkiant savo jutimus ir emocinius išgyvenimus mes pačios turime apsibrėžti ir susikurti sau vietą namuose, su partneriais, su vaikais ir darbuose. Na, kad ne į dekolte žiūrėtų, o išgirstų, ką Tu moki, ką sugebi ir ką žinai. Tad iškelti galvą ir nuo „nuolankios“ šypsenos pereiti prie darbų ir konkrečių tekstų ar nuomonės išsakymo lengva nėra.
Jūsų nuomone, ar gyvenimo permainas reiktų sieti su moters amžiumi? Galbūt bėgant metams tampa vis drąsiau ryžtis pokyčiams, o gal yra atvirkščiai?

Kažkaip šiandien vis kalbu Jums apie atvirkščią pasaulį. Būnant jaunai man viskas buvo daug drąsiau: ir vaikus auginti, ir agentūrą kartu su partnere sukurti, ir avantiūristiškus sprendimus priimti. Dabar viskas labiau pasverta, bet, kita vertus, drąsa brandesniame amžiuje daug stipresnė ir gilesnė – ji suteikia daugiau malonumo.
Skyrybos – vienas skaudžiausių pokyčių moters gyvenime. Jūs taip pat turite tokios patirties – kas buvo tie maži pirmieji žingsneliai, padėję atsitiesti po dešimtmetį trukususios santuokos griūties?

Noras gyventi ir kurti kuo pilnavertiškesnį gyvenimą tuomet dar tik vienam savo vaikui – sūnui Gabrieliui. Nors labai nemėgstu moterų/vyrų, kurie kartoja, kad viską daro dėl vaikų, nes nuoširdžiai manau, kad taip nėra, o jei taip yra – tame yra kažkas nenormalaus. Juk visų pirma esame mes, ir kuo mes harmoningesni būsime, tuo laimingesni bus mūsų artimieji ir mūsų vaikai. Buvo užgautos ir moteriškos ambicijos, bet, kaip jau ir sakiau, kalto vieno nebūna – dėl santuokos yra kalti abu ją kūrę žmonės, o ne treti asmenys. Skyrybos iš esmės yra vienas baisiausių išgyvenimų, ką gali patirti žmogus, tai baisus pralaimėjimas ir tarsi kažkokia dėmė, kuri paženklina Tave visam gyvenimui. Galiu kalbėti tik apie save, tad susitaikymas su šiuo pralaimėjimu, su savo klaidomis, nutylėjimais ar bereikalingais kalbėjimais mane kažkuria prasme išgelbėjo. Dar man labai padėjo dabar jau mano vyras Simonas. Nėra su manimi lengva, bet jis moka su manimi būti. Ir jo buvimas mane daro daug geresniu žmogumi. Po truputį (juokiasi). 

Ar esate iš visuomenės arba artimos aplinkos pajutusi spaudimą būti „tobula moterimi“ – siekti karjeros, uždirbti pinigų, būti idealia žmona, nepriekaištingai rūpintis vaikais? Kaip moterims nepasiduoti tokiam spaudimui?
Manau, kad sunkiai rasite moterį, kurios kas nors nespaudžia. Vienos turi būti tobulos, kitos pačios geriausios mamos, lieknos, sportiškos, apvalios, supratingos, protingos, išmintingos, turiningos ir turtingos. Dar būtų gerai, kad visada linksmos būtų. Kaip nepasiduoti? Gal tiesiog save pamilti, bent truputį. Ir nutarti, ką nori veikti, ką dirbti ir kada bei kaip poilsiauti, kokią kiaušinienę valgyti, o gal iš viso nevalgyti. Kai turėsime vidines gaires, viskas taps paprasčiau. Va, ir pradėkite nuo to, kaip ryte mėgstate gerti savo kavą.
Ar yra dalykų, apie kuriuos svajojate, bet vis dar nesiryžote pradėti?
Esu neįvykusi dainininkė – tai, beje, buvo pirmo atviro pokalbio su savimi pasekmė. Supratau, kad jei noriu būti ant scenos, turiu labai daug dirbti ir gerbti muziką bei klausytoją. Taigi, vis dar noriu dainuoti (šypsosi) ir, kas žino, gal dar driokstelsiu kaip kokia Cesaria Evora – penkiasdešimties sulaukus.
Ar jus įkvėpia kitų moterų sėkmės istorijos?
Aš žaviuosi savo seserimis, savo ir vyro mamomis, savo artimomis draugėmis, savo partnere, savo kolegėmis. Kitaip sakant, žalesnės žolės neieškau, stengiuosi rasti gėrio grūdą savo artimiausiųjų rate. Ir jas visas nuoširdžiai apkabinti ir pagirti.
Būsite viena iš moterims skirtos konferencijos „Išdrįsk pradėti“ pranešėjų. Kuo jums asmeniškai svarbi ši konferencija ir kokią žinutę moterims norite perduoti?
Kaip jau ir sakiau, nesijaučiu galinti pamokyti gyvenimo tiesų, bet žinau, kiek gyvenime išdrįsau, apie tai ir kalbėsiu. Dar kalbėsiu, kad mūsų drąsos skonis yra rūgščiai saldus, kaip mano dėdės Vidūno vyšnių vidurvasarį, kurių visuomet labai laukiu ir su dideliu malonumu skanauju.

Parengė: Gintarė Žulytė.

 

 

 

 

1